Читать онлайн «Netikėtos permainos»

Abby Green

Netikėtos permainos

1

Rauzės Omali širdis daužėsi. Ji suprakaitavo, delnai sudrėko, o galva svaigo. Visa tai rodė, kad ją, sėdinčią ant unitazo viename prabangiausių Manhatano viešbučių, apėmė panika, jos jausmai ir kūnas nugarmėjo į pražūtį.

Prabangi aplinka viską dar labiau apsunkino. Priminė, kad jos čia neturėtų būti. Ir kad šis pasaulis – ne jai.

Atvaizdas veidrodyje ant tualeto kabinos durų buvo visai svetimas. Elegantiška nepažįstamoji, suglostyta šukuosena. Iš prigimties garbanoti, pečius siekiantys šviesiai rausvi plaukai buvo lygūs ir blizgėjo, įmantriai susukti pakaušyje.

Rauzė anksčiau neatkreipdavo dėmesio į savo kaklą, bet dabar pripažino, kad jis visai dailus.

Tik viršutinė jos veido dalis buvo matoma, nes apatinę dengė subtiliai puošni, paauksuota, juoda kaukė. Jos akys žibėjo, atrodė išsigandusios ir žalios, lyg būtų karščiavusi. Lūpos nuteptos ryškiai raudonais dažais.

Ji priglaudė delną prie degančio skruosto.

Akimirką pajuto palengvėjimą. Štai kas: ją užpuolė gripas. Nekreipdama dėmesio į vos girdimą balselį, kuždantį, kad dabar neįprastai šilto pavasario Niujorke vidurys, padarė išvadą, kad greičiausiai negalės niekam rodytis, nes savo mikrobais užkrėstų pačius svarbiausius Manhatano žmones.

Bet, kai jau ketino stotis, kai veidrodyje sutvisko juoda jos suknelė, atsivėrė tualeto patalpos durys ir jaudulio kupinais balsais čiauškėdamos įėjo kelios moterys. Rauzė ir vėl atsisėdo, pasidavusi tuštumos jausmui.

Žinoma, gripu ji nesirgo.

Bet dar nesijautė pasiruošusi su kuo nors bendrauti. Laimei, sėdėjo kabinoje, labiausiai nutolusioje nuo durų. Luktels, kol jos išeis.

Viena iš moterų – Rauzė spėjo, kad įėjo dvi, – kalbėjo neapdairiai, garsiai šnabždėdama.

– O, Dievulėliau.

Matei jį? Na, žinau, kad jis labai aistringas… bet ar tikrai? Regis, aš ką tik susijaudinau.

Kita atsakė sausai ir pašaipiai.

– Na, vis tiek tai veltui. Visi žino, kad jis nieko nenori girdėti apie palikimą, testamentu jo šeimos paliktą vaikui, kurio jis susilauktų. Jis net pasikeitė pavardę, kad atsiribotų!

Jos draugė negalėjo patikėti.

– Kas, po šimts, atsuktų nugarą milijonams ir pavardei, žinomai nuo septyniolikto amžiaus?

Rauzė pajuto įtampą. Ji puikiai žinojo, kas jis, – pats negarbingiausias vakaro vyras. Zakas Valentis. Jis buvo čia. Rauzė tikėjosi, kad nepasirodys. Bet jis atėjo. Ir jos širdis vėl pradėjo daužytis.

Moterys liežuvavo, šiugždendamos savo rankines.

– Visi manė, kad jam pakriko nervai ar nutiko kažkas panašaus, kai Adisoną Karmaikl paliko prie altoriaus, bet tas vyrukas tikrai pakilo iš pelenų.

Balsai pritilo, todėl Rauzė pajuto, kaip ištempė kaklą, mėgindama išgirsti.

– Kalba, kad dabar jis yra turtingiausias ir geidžiamiausias Jungtinių Valstijų vyras.

– Bet ar tu pajutai jo nuotaiką? Tikrai abejingas… ir paniuręs. Tarsi sakytų žiūrėk, bet neliesk.

Kitas balsas nuskambėjo svajingai.

– Žinau… Tie susimąstę rimtuoliai velniškai patrauklūs.

Buvo girdėti, kaip kažką purkštelėjo, gal kvepalus, ir pašaipiai prunkštelėjo.

– Man atrodo, taip yra dėl to, kad jis atrodo lyg vaikščiojanti aukso kasykla kiekvienai moteriai, siekiančiai susilaukti jo vaiko. Gal jam ir nereikia šeimos turtų, bet aš jų tikrai neatsisakyčiau, o kas susilauks jo kūdikio, gaus ir garsųjį Lindon Holtų palikimą.