Читать онлайн «Meilės įkaitė»

Olivia Gates

Meilės įkaitė

Prologas

– Ar atleisi, Amdžadai?

Amdžadas Al Šalanas vos pajėgė žiūrėti į vyrą, išgriaudėjusį šį klausimą.

Tėvas – karalius – dunksojo virš jo pasipuošęs visomis regalijomis, atsakomybės išraižytame veide sustingo valdžios kaukė. Akyse liepsnodami maišėsi apmaudas ir įniršis, agonija ir pasibaisėjimas.

Išsiblaškęs Amdžado žvilgsnis nukrypo į brolius greta tėvo, į daugybę genčių atstovų, susirinkusių į erdvią ir didingą Dar Al Adl – Zohaido teisingumo – salę. Tėvo klausimui pašaipiai ataidint nuo šios garbingos patalpos arkų ir kupolų, veidai susiliejo į vientisą nekantrumo masę.

Ar atleisi?

Bet jis jau atleido tai, ko neatleistų kitas vyras.

Atleido savo nuotakai, kad į santuokinę lovą atėjo nebūdama skaisti. Nuramino baimę, patikino nepriekaištausiąs dėl to, ko pats negali suteikti. Svarbiausia tai, ką ji rinksis gyvenime tapusi žmona.

Paskui atleido sužinojęs, kad ji laukiasi kūdikio. Nuo buvusio meilužio.

Žmonės klysta. Neverta dėl klaidos nutraukti gyvybės ar santykių.

Amdžadas negalėjo jaustis išduotas. Ji – nepažįstamoji, kurią išsirinko, tiksliau, kurią jam parodė su… rimta rekomendacija tinkamų nuotakų sąraše savaitę prieš vestuves. Karalystės, kuri valdoma susitarimais tarp genčių, kronprinco norai nebuvo svarbūs.

Tačiau ji tapo Amdžado žmona, turėjo būti vienintelė jo moteris. O kadangi jis negalėjo toliau gyventi vien dėl visų kitų patogumo, pasiryžo joje matyti tik tai, kas geriausia, duoti šiai moteriai tai, ką pats turi geriausio. Dėmesį sutelkė į tai, ką joje vertino, o viso kito nepaisė.

Už malonę ir užuojautą ji atsidėkojo apgaule ir naikinimu.

– Amdžadai? – kimus tėvo kuždesys ragino atsakyti.

Atsakymų jis turėjo daug. Dėl nerimo, kai sumenkus apetitui delnai pradėjo dilgsėti, o blauzdas traukė mėšlungis. Persidirbimas, įtampa, išsekimas.

Kai pradėjo dar ir jausti pilve dieglius, graužti gerklę, o burnoje ėmė jausti tą siaubingą skonį, įtarė kitą priežastį. Dvasios ligą.

Protas gal ir susitaikė su padėtimi, bet sielą varstė mintis, kad santuoka prasidėjo nuo melo, siekiant apsaugoti žmonos ir jos šeimos garbę, išlaikyti taiką, kurią užtikrino jų santuoka. Kad jos kūdikio jis galbūt nemylės taip, kaip to nusipelno kiekvienas nekaltas vaikas.

Tik tada, kai prasidėjo tikroji liga, iš kūno ištraukusi kiekvieną maisto kąsnį ir vandens lašą, kai nerimas pradėjo trikdyti psichiką, o luošinantys galvos skausmai – sveiką protą, jis slapta kreipėsi į karališkuosius gydytojus.

Šie sumišo. Simptomų nepaaiškino jokie tyrimai, išrašyti vaistai jų neslopino. Apėmus apatijai, kuri sumažino nuolatinę kančią, Amdžadui palengvėjo.

Tik kai po galvos svaigimo ir mieguistumo prasidėjo klejonės, abejonės virto įsitikinimu.

Kūną ėdė kažkas pragaištingo. Tyrimai nenustatė nieko viduje, tad tikriausiai tai kėlė kažkas išorėje.

Jis nepasitikėjo viskuo ir beveik visais. Išskyrus ją.

Kaip galėjo nepasitikėti žmona, apibėrusia jį dėkingumo ir užsimezgančios meilės ženklais?

Netvirtas žvilgsnis nukrypo į delnus, suglebusius ant kelių. Juose buvo išdavystės požymių. Baltų pusmėnulių žymės ant nagų, tamsiai išmarginta oda.