Читать онлайн «Idenai. Slapta santuoka»

Andrea Laurence

Idenai. Slapta santuoka

PIRMAS SKYRIUS

– Šį kartą tavo tėvą ištikęs širdies priepuolis buvo labai rimtas.

Gydytojo žodžiai Hito Langstono nepaguodė. Jis stovėjo prie Keno Ideno – savo patėvio – palatos ir klausėsi gydytojo prognozių. Jautėsi bejėgis ir šis jausmas jam buvo labai neįprastas. Nors buvo jauniausias Idenų sūnus, jam priklausė reklamos įmonė Medisono alėjoje. Be niekieno pagalbos jis suorganizavo vieną sėkmingiausių praėjusių metų reklamos kampanijų. Buvo įpratęs, kad visi, nuo sekretorės iki verslo partnerio, galutinio sprendimo visada laukdavo iš jo.

Dabar viskas buvo daug rimčiau. Spręsti apie gyvenimą ir mirtį buvo ne jo jėgoms. Džuliana, vienintelė Keno ir Molės Idenų biologinė dukra, nesiliovė verkusi nuo pat atvykimo. Net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis Hitas mėgdavo juokauti ir norėtų matyti Džulianą besišypsančią, bet į galvą nešovė niekas, kas tokią minutę ją pralinksmintų.

Vos gavę žinią apie Keną ištikusį širdies smūgį, penki Idenų vaikai atskubėjo į šeimyninį ūkį Kornvalyje, Konektikuto valstijoje. Hitas įšoko į automobilį ir atlėkė iš Niujorko, nežinodamas, ar, pasiekęs ligoninę, spės pamatyti savo patėvį gyvą. Tikrieji jo tėvai žuvo eismo avarijoje jam būnant vos devynerių. Dabar buvo suaugęs, turėjo savo įmonę, bet neiškęstų dar vieno tėvo netekties.

Hitas ir Džuliana atvyko paskutiniai ir dabar klausė kitų jau girdėtos gydytojo ataskaitos.

– Jo būklė stabili, mums pasisekė, – toliau šnekėjo gydytojas.  – Aspirinas, kurį davė Molė, greičiausiai labai pagelbėjo.

Smulki Džulianos figūra šmėžavo priešais jį. Ir klausydamasis gydytojo žodžių, Hitas negalėjo atplėšti nuo jos akių.

Buvo panaši į Molę, smulkaus, bet tvirto kūno sudėjimo. Šiandien atrodė dar mažesnė, susikūprinusi ir įsmeigusi žvilgsnį į grindis. Kai tik atvyko, ilgi šviesūs plaukai buvo palaidi, bet, po kelių valandų lūkuriavimo laukiamajame, Džulė buvo susegusi juos į netvarkingą kuodą. Ji sudrebėjo nuo gydytojo žodžių ir stipriau susisupo į žalią kašmyro megztinį.

Hitas drąsindamas palietė jos petį. Jo broliai turėjo sužadėtines, kurios juos guodė, bet jie su Džuliana buvo vieni. Troško ją paguosti. Buvo skaudu matyti ryžtingą, savimi pasitikinčią menininkę tokią palūžusią. Nors Hitas su Džuliana užaugo vienuose namuose, jis niekada nežiūrėjo į ją kaip į seserį. Ji buvo geriausia jo draugė, sąjungininkė ir kurį laiką net gyvenimo meilė.

Žinojimas, kad šią sunkią akimirką jie turi vienas kitą, guodė. Hitas tikėjosi, kad šiandien jiems pavyks pamiršti audringą praeitį ir susitelkti į svarbesnius dalykus. Džulė nenustūmė jo rankos, tad, regis, jautėsi taip pat. Įprastai ji būtų žaismingai ją numetusi ir nutraukusi fizinį kontaktą, bet šiandien to nepadarė. Priešingai, Džulė atsirėmė į Hitą, nugara prisispausdama prie jo krūtinės. Jis priglaudė skruostą prie auksinių jos plaukų ir įkvėpė aromato, taip giliai įsismelkusio į atmintį. Džulė atsiduso ir jo nugara nuvilnijo virpuliukai. Šis artumo pojūtis pavertė gydytojo balsą tolimu aidu ir trumpai Hitui atrodė, kad jie yra vieni. Laikas ne pats tinkamiausias, bet jausti jos artumą buvo nenusakomai malonu.